Spausdinti 

DekonstrukcijosDarius Vaičekauskas jau beveik dešimtmetį nuosekliai dirba įvairiais fotografijos dekonstravimo būdais, iš esmės, susidurdamas su tradicinės fotografijos, postfotografijos ir konceptualizmo problematika, tačiau tuo pat metu likdamas už jų ar tarp jų. Griežtos klasifikacijos vengimas yra sąmoninga menininko kūrybinė taktika, suteikianti galimybę „atsisakyti“ fotografijos, liekant jos teritorijoje.
„Dekonstrukcijų“ ciklas kaip tik paremtas atsisakymo, arba „dvigubo naikinimo“ taktika, kai Vaičekauskas renkasi įvairių lietuvių fotografų, klasikų ir neklasikų, darbus ir juos „naikina“, supjaustydamas horizontaliomis

dalimis. Taip simboliškai naikinamas kolegos kūrinys arba tam tikras ikoninis (at)vaizdas (originalas, arba skaitmeninė kopija) ir kartu pabėgama nuo savo kaip kūrėjo išskirtinimo auros. Taigi, tokiu „naikinimo“ aktu tarsi dekonstruojama Lietuvos fotografijos istorija ir jos hierarchija.
Tačiau „naikinimas“ yra tik pradinė intencija, nes Vaičekauskui dekonstravimas reiškia naujų prasmių atvėrimą arba projekciją į sistemą kitu kampu. Vaičekauskas ne tik ir ne tiek paneigia autoriaus „instituciją“, kiek sukeičia ir supainioja prasminius šios sąvokos akcentus. Dekonstruojant prasmės perkonstruojamos pagal tam tikrą sistemą, kai koleg(i)ų fotografų darbų kopijos ne tik kruopščiai supjaustomos lygiomis horizontaliomis dalimis, tačiau sudedamos atgal kiekvienos atraižos turinį apverčiant aukštyn kojomis horizontaliai ir vertikaliai. Toku būdu pirminis šaltinis, t.y. originalus atvaizdas išsaugo bazinę savo struktūrą, lieka atpažįstamas ir iki tam tikros ribos „skaitomas“, tačiau tuo pat metu yra visiškai kitas ir originalus kito autoriaus kūrinys. Taigi, turime reikalą su išvirkščiu arba dvigubai apverstu (at)vaizdu, taip pat apversta autoriaus institucija tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.
Iš esmės, tampa nebeaišku, su kuo turime reikalą – Lietuvių fotografijos istorijos citata ar orignaliu kūriniu, imituojančiu „citatą“, nes pats citavimo veiksmas taip pat tarsi apverčiamas aukštyn kojomis – nebeaišku, Vaičekauskas cituoja (ne)klasikus, ar jie cituoja jį?
Taigi, menininkas sukuria diskursinės entropijos situaciją, kurioje steigia papildomus subkontekstus, taip besistengdamas priversti žiūrovus nuolat balansuoti neapibrėžtoje būsenoje ir tokiu būdu kurti savas hierarchines autorystės versijas.

Kęstutis Šapoka